Titulinis

                                    Bitininkystė
                                    Ūkininko patarėjas 2017-04-29

    Bitininkas Jonas Gvildys svečiui iš sostinės VMVT Antanui Paliučiui ir jo kolegai iš Šakių r. Artūrui Šimkui pademonstravo liepinę taurę medui supilti.

      „Vartotojui sumaniai pateiktas medus – bitės ir žmogaus bendrystės įvertinimas“, – sako Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) vyriausiasis veterinarijos gydytojas – valstybinis veterinarijos inspektorius, bitininkas Antanas Paliutis. Drauge su savo kolega ir bičiuliu Artūru Šimkumi, vadovaujančiu Šakių r. VMVT, taip pat šios tarnybos specialiste Rima Šapauskaite šią savaitę lankėsi žinomo šalies bitininko Jono Gvildžio ūkyje Gelgaudiškio seniūnijos Pajotijo kaime.
„Medaus tikrumas – bitininko sąžinės reikalas“, – sako J. Gvildys.
„Geriausias ekspertas – vartotojas“, – bičiuliui atitaria svečias iš sostinės A. Paliutis.
Šakių r. bitynus kuruojanti VMVT specialistė R. Šapauskaitė pastebi, jog šio krašto bičių ūkiuose vyrauja tvarka, bičiuliai drausmingi, stropiai skaičiuoja gamybos kaštus. To juos išmokė daugelį metų bitininkų draugijai vadovavęs ir rajono finansus prižiūrėjęs Jonas Danyla.

       Trečios kartos bitininkas ir miškininkas
      „Visa agrarinio sektoriaus pažanga į Lietuvą iš Europos ėjo per Suvalkiją, – kalba šio krašto atstovas A. Šimkus, – tačiau bitininkystė – nacionalinis verslas.“
Bičiulis J. Gvildys pasiryžęs įprasminti valstybingumo ir bitininkystės sąsajas: juk būtent su bičių produktais viduramžiais Lietuva prisistatė Europai, o nūnai – ir pasauliui. Etnografiškumas, išskirtinė kokybė – lietuviško medaus ženklas.
J. Gvildys pasakoja apie istorinę bitės ir miško bendrystę, žmogaus bandymą įsiterpti į gamtą, ją prisijaukinti. Bičiulis prisipažįsta esantis trečios kartos bitininkas ir miškininkas. Gelgaudiškio girią prižiūrėjo, bites laikė jo tėvas, senelis. Po 44 metų tarnystės miškui J. Gvildys nūnai visą dėmesį paskyrė bitėms. Kaip žmogui, taip ir bitei svarbiausia sveikata, paskui darbas, jo rezultatas.
Pastaruoju metu J. Gvildys prižiūri 70 bičių šeimų, kurios „apgyvendintos“ penkiose rajono vietovėse, daugiausia miško skynimuose arba pamiškėse. Suvalkiečiai brangina žemę, todėl neleidžia jai dirvonuoti, išdirba kiekvieną pėdą, o monokultūros, ypač auginamos intensyviai, bites nuvargina, susargdina, kartais yra jų mirties priežastis.
„Stengiuosi, kad bitės nepasiektų rapsų, – pasakoja J. Gvildys, – kiekviena tauta vertina savo medų, nes jis gaunamas iš tokių augalų, kurie auga šalia mūsų, o rapsai – įvežtinė kultūra.“
Daugiausia nektaro turi pavasarį žydinčios blindės, klevai, šaltekšniai. „Iki sužydint avietėms suku daugiažiedį pavasario medų, vėliau – liepų, lipčiaus“, – apie medaus rūšis kalba J. Gvildys. Jo pastebėjimu, šalies gyventojai ėmė vartoti daugiau medaus, tačiau sugeba ir pasirinkti, atsirinkti. Į turgų bičiuliui netenka važiuoti – norintieji žino kelią į jo sodybą. Ir medus perkamas ne tik vaistams, bet ir vartoti kasdien. Bičiulis J. Gvildys šalyje pirmasis pradėjo tiekti gražiai supakuotus bičių produktus kaip dovaną gydytojui, verslininkui, suvenyrą vestuvininkams, užsienio turistams.

          Išskirtinis produktas
       „Išmoninga pakuotė – tik pusė darbo, – pasakoja J. Gvildys, – antra tiek – bičių produktų vartotojų švietimas ir ugdymas. Medus atveria lūpas, o žodis – širdį.“
„Tikra tiesa“, – bičiuliui pritaria VMVT atstovas A. Paliutis, savo kolegoms aiškinantis, kuo jo „dzūkiškas“ medus skiriasi nuo „suvalkietiško“ ar „žemaitiško“.
Neformalus patentas gali būti skiriamas J. Gvildžio bityno produktui „Medus koryje“. Pasak bičiulio, tam jis naudoja liepos medžio rėmelius, į kuriuos įstato šviežio vaško koriuką. Rėmeliai sustatomi į standartinę meduvę ir įdedami į avilį. Svarbiausia, kad bičių šeima būtų sveika ir stipri. Kai bičių pasiūtuose koriukuose medus užakiuojamas, meduvė išimama, rėmeliai fasuojami, klijuojama informacija lietuvių ir anglų kalbomis.
Pasak J. Gvildžio, bičių pasiūtame vaško koryje suneštas medus – išskirtinis, nes bitininkas tik įdeda rėmelius ir išima. Tokį medų reikia kramtyti kartu su vašku. Apiterapeutai įrodė, jog tai labai sveika dantenoms, taip profilaktiškai gydomos kvėpavimo takų ligos.
Dar keli bičiulio patarimai bitininkams: kasmet keisti korius, nes išsiritusios bitės akelėse palieka išnarų, o per kelerius metus susidaro ir kenksmingų medžiagų. Be to, lydant vašką, būtina išlaikyti temperatūrų režimą, nes tik kaitinant žūsta į senus korius patekę virusai.

        Liepos indai ir baldai
      Bitininkas po medsukio produkciją supilsto į liepinius kubiliukus, dovanų pakuotėms taip pat naudoja iš liepos medžio pagamintus indelius, taures.
Tačiau medaus indams daryti nenaudoja medienos, jei liepos augo pakelėse ar šalia kapų. Tinka tik miško gilumoje augę medžiai. Pasak J. Gvildžio, svarbu ne tik aplinkos tarša. Medžiai, kaip ir žmonės, turi biolaukus. Lietuvių tautosakoje apdainuojami šventi medžiai: liepelė, klevelis, ąžuolėlis. Medui laikyti reikia bekvapės, švarios, skleidžiančios švelnumą liepos. Pirmieji indai, kuriuose senovės lietuviai laikė medų, buvo būtent iš liepos medžio. Mato vienetu laikytas gorčius: senasis turėjo 5,64 litro, vėlesnis – 2,82 litro. „Literatūroje radau, jog medus seikėtas liepinėmis, bet taip ir nesužinojau, kokia jų talpa“, – apgailestavo J. Gvildys.
Svečiams jis pristatė ne tik vėsioje ir tamsioje saugykloje laikomus liepinius kubiliukus su pernykščiu medumi, bet ir iš liepos medžio ištekintas taures suvenyriniam medui. Iš liepos medžio pagamintos ekspozicijai skirtos lentynos, stalai, suolai, prie kriauklės dėžutė popieriniams rankšluosčiams, šiukšliadėžės.
Unikaliu bičiulio J. Gvildžio darbštumu ir kruopštumu stebėjosi ūkio svečiai A. Paliutis, A. Šimkus, R. Šapauskaitė. Bitininkas demonstravo savo bičių ūkio produkcijos pavyzdžius – 20 g, 50 g, 120 g ir didesnius stiklo indelius su pienių, aviečių, liepų, grikių medumi, iš storo popieriaus išlankstytas dėžutes su įvairiarūšio medaus, bičių duonelės, vaško žvakių rinkinukais.
„Liepiniai indeliai sandarūs tik tuomet, kai juos dvidešimt minučių palaikai karštame vaške“, – verslo subtilybėmis dalijosi bitininkas J. Gvildys, tik apgailestavo, jog Suvalkijoje, beje, kaip ir visoje Lietuvoje, liko labai mažai medžio meistrų, tenka viską daryti pačiam. Bičiulio pastebėjimu, šalies laboratorijos nustato medaus drėgnumą, atitinkamos tarnybos – žmogaus maistui leidžiamas pakuotes. J. Gvildys savo ūkio produkcijos autentiškumą patvirtina parašu ant etiketės.
„Rinka diktuoja kiekvienam vartotojui turėti savo šeimos bitininką, – kalba šalies bitininkystę kuruojantis VMVT atstovas A. Paliutis, – o bičiulio Jono patirtis – spalvinga gaida visoje gausioje bitininkų bendrijoje.“

                            Justinas ADOMAITIS
                            „ŪP“ korespondentas

                             Autoriaus nuotraukos

          Kitos Lietuvos žinios
          Medus - dovana, vaistas... prekė? [nuotraukos]

          2012 gegužės mėn. 15 d.
          Dalia BYČIENĖ, „Respublikos“ žurnalistė

         Pirmasis šių metų medunešis persirito į antrąją pusę, ir bitininkai jau galvoja apie derlių. Šiemet bitės peržiemojo neblogai, pavasario žiedų nenuvirino šalnos, netrūko lietaus ir šilumos, todėl ir medaus neturėtų trūkti. Tik vargu ar pavasarinis medus bus pigesnis. Tie, kurie tikrai žino, ką jų bitės kopinėja, medaus piginti neketina.

     SIMBOLIS. "Medus visada buvo ir bus mūsų tautos simbolis, o kaip tai išsaugoti, palikta patiems bitininkams", - įsitikinęs Šakių rajono bitininkas Jonas Gvildys. Asmeninio albumo nuotr.

Bitininkavimas Lietuvoje nėra populiari žemdirbystės sritis. Bitininkų mažėja, mokyklų, kurios rengia bitininkus, nėra. Nukentėjo etninė bitininkystė, jos beveik nėra iš ko pasimokyti. Pastaruoju metu bitininkams liko tik mokytis vieniems iš kitų, organizuojami mokymai per draugijas bitininkų iniciatyva. Valstybė šiokią tokią paramą skiria bitėms gydyti, aviliams atnaujinti. Ar Lietuvoje įmanoma pragyventi vien tik iš bitininkystės? Anot Žemės ūkio rūmų specialisto bitininkystei Juozo Jankausko, iš bitininkystės gali pragyventi apie 200 bičių šeimų laikančios ir pačios jas prižiūrinčios šeimos tose vietovėse, kur nėra daug bitynų.
  „Paprastam pirkėjui ištirti medų nėra jokių galimybių. Lietuviškas medus ar ne, galima pasakyti tik mikroskopu tiriant žiedadulkes. Perkantiesiems turguje lieka tik pasitikėti. Lietuviams medus tebėra vaistas, kitur - tik maisto produktas, todėl mums taip svarbu, iš kokių augalų medus surinktas. Tiems, kurie tiki vaistingumo galia, medų pirkti reikėtų ten, kur vyrauja natūralios pievos“, - patarė specialistas.

Dzūkijai šlovę neša grikiai

Varėnos rajono bitininkų draugija „Dzūkija“ perkopė nedidelį Varėnos rajoną ir išplito po Pietų Lietuvą. Dabar draugijoje yra gerokai daugiau nei 100 narių iš Varėnos, Druskininkų, Alytaus, Šalčininkų rajonų. Jie laiko arti 4000 bičių šeimų. Anot draugijos pirmininko Valdo Karalevičiaus, nariai keičiasi, bet draugija nemažėja. Bitininkai seniai suprato, kad drauge savo ir tik jų regionui būdingas problemas spręsti yra lengviau. Anot V.Karalevičiaus, dzūkų bitės dėl šiam kraštui būdingos gamtos medaus gal ir mažiau prikopia, bet medaus kokybė esanti geresnė ir pats medus gyvybingesnis.

V.Karalevičius 55 bičių šeimas prižiūri padedamas šeimos. Bitynas turi išskirtinės kokybės sertifikatą. „Ekologinis ūkis negali būti arčiau nei per 3 kilometrus nuo magistralinio kelio, o išskirtinės kokybės ūkiui užtenka ir pusantro kilometro. Ir vieną, ir kitą statusą turintys ūkiai turi būti švarioje aplinkoje. Mūsų rajone visų ūkių aplinka yra panaši. Žemės nėra derlingos, technines, gausiai tręšiamas žemės ūkio kultūras auginti neapsimoka, todėl beveik visų Dzūkijos bitynų medus yra surinktas iš lauko augalų, grikių, kuriems beveik nereikia chemijos. Tuo iš visos Lietuvos mes ir išsiskiriame, kad daugiausia mūsų medaus surinkta iš grikių. Rapsai purškiami 4-5 kartus per metus, o grikių purkšti nereikia. Aplink daug ekologinių ūkių, todėl mūsų bitės neša švarų medų. Su ūkininkais mes sutariame gerai. Jie man leidžia įvažiuoti į jų laukus, pastatyti avilius. Man nauda, nes bitės surenka medaus, ir ūkininkams nauda, nes be bičių nebūtų grūdų“, - sakė V.Karalevičius. Grikiai dar tik beriami į dirvą, ir grikių medus geriausiu atveju bus kopinėjamas liepos pabaigoje. Anot V.Karalevičiaus, tamsus, brandus grikių medus turi daug mineralų, todėl šį medų parduoti nėra sunku, nereikia tarpininkų. Ir kainos netenka mažinti.

Vieną kilogramą grikių medaus V.Karalevičius parduoda už 20 litų, o pirkėjų nereikia ieškoti. Pagrindiniai pirkėjai kauniečiai, daug kas atvažiuoja medaus nusipirkti į namus. „Praėjusiais metais medų pardavinėjome po 25 litus už kilogramą, nes medaus buvo mažiau, daugiau kas išvežė į užsienį“, - sakė V.Karalevičius. Parduoti išskirtinės kokybės medų į užsienį jį kalbina ir pažįstamas verslininkas. Parduoti į Angliją medų esą paprasčiau, o Vokietija reiklesnė, bitynas turi turėti sveiko bityno statusą. Tokio statuso V.Karalevičius siekia, jis gaunamas ne per vienus metus. „Parduosiu ar neparduosiu medaus į užsienį, mano klientams jo visada užteks“, - užtikrino Dzūkijos bitininkas. Pernai iš vienos bičių šeimos jis prikopinėjo arti 40 kilogramų medaus. Anot V.Karalevičiaus, panašus medaus derlius gaunamas beveik visoje Dzūkijoje. Vidurio Lietuvoje, kur paplitę rapsai, viena bičių šeimyna prikopia apie 100 kilogramų medaus.

      Vertingiausias - iš savų augalų

      Šakietis bitininkas Jonas Gvildys už savo medaus kokybę galįs garantuoti. „Slapstausi nuo rapsų su savo bitynu kiek galėdamas. Tuo labiau nuo žieminių. Mano ir ne tik mano nuomone, rapsų medus yra pats prasčiausias. Esu atlikęs nemažai tyrimų ir tai žinau. Rapsų medaus diastazės (vieno iš medaus fermentų - red. past.) rodiklis yra prie žemutinės ribos. Jei diastazės fermentų skaičius yra 8 vienetai, o rapsų 8-12 vienetų, medus yra laikomas vidutiniu, jeigu žemiau nei 8, medus tinka tik konditerijoje. Rapsai ne vietinis augalas, todėl jis ir negali būti vertingas. Visi vaistingieji augalai geriausias savybes išsaugo savo tėvynėje. Jeigu augintume Lietuvoje ženšenius, jis taip pat būtų nieko vertas“, - įsitikinęs gamtos žinovas J.Gvildys.

Anot J.Gvildžio, liepų medus yra toks, koks yra - geras, grikių medus - sveikas, geras, bet turi specifinį skonį ir ne visiems patinka. Miško medus, aviečių medus - labai geras. Kuo tamsesnis medus, tuo brandesnis, tuo aukštesnis diastazės fermentų skaičius ir tuo geresnė jo kokybė. J.Gvildys sako, kad kiekvienoje valstybėje geriausiu laikomas iš jos augalų surinktas medus. Lietuvoje - lietuviškas, Vokietijoje - vokiškas, Danijoje - daniškas. Vietinis medus dar yra vertinamas ir dėl to, kad jo kokybę lengviau kontroliuoti, bet Europoje medaus labai trūksta, todėl leidžiama įvežti. „Daugiausia medaus į Europą įvežama iš Kinijos. Įvežama ir iš kitų šalių, tarp jų ir iš Lietuvos. Visas įvežtinis medus yra importinis ir dedamas ant tos pačios lentynos.  Iš Lietuvos medų taip pat eksportuoja. Daugiausia rapsų medų išveža“, - sakė J.Gvildys. Garantuoti, kad Lietuvoje visas parduodamas su lietuviškomis etiketėmis medus surinktas Lietuvoje, J.Gvildys nedrįstų. „Man pačiam yra siūlę parduoti neva iš Ukrainos įvežtą medų kaip savo. Tokiais darbais aš neužsiimu“, - sakė bitininkas.

     Gyvybė liepos taurėje

Šakietis J.Gvildys vienintelis Lietuvoje bitininkas, skiriantis dėmesį ne tik medaus kokybei, bet ir pateikimui. Dalį medaus jis parduoda koriuose specialiai paruoštame įpakavime iš liepos. Medų pilsto į paties iš liepos ištekintas taures. Medžio galia įtikėjęs bitininkas gamindamas taures naudoja tik miško gilumoje augusios liepos medieną. „Mano gyvenime ne paskutinę vietą užima tikėjimas biolaukais. Liepa yra šiltas medis, kaupia gerą energiją, bet kartais ir joms gali primesti svetimus laukus, todėl savo taurėms aš nenaudoju prie kapinių ar kelio augusių liepų“, - atviravo bitininkas. Jis ir avilius savo bitėms gamina iš liepos. Liepines taures, į kurias pilsto medų, paruošia specialia vaško technologija. „Žinau, kad taip darydavo Lietuvoje, bet niekur neužtikau, kas mane to pamokytų, neradau literatūros, todėl teko žvalgytis į užsienį. Medžio vaškavimo karštu vašku technologijos aprašymus užtikau Vokietijoje. Ketverių metų prireikė, kol tos technologijos išmokau“, - sakė bitininkas.

Anot J.Gvildžio, praėjo tie laikai, kai medų buvo bandoma pilstyti ir parduoti buteliuose nuo kečupo. „Medus turi būti paruoštas ir supakuotas taip, kad tiktų daktarui, kunigui ir elgetai“, - juokavo J.Gvildys. Anot jo, geras ir su gera energija pagamintas medus yra dovana, o dar didesnė dovana, kai jis pagarbiai įpakuotas. Aišku, tokią dovaną įsigyti sau gali leisti ne kiekvienas. Specialioje pakuotėje paruošto J.Gvildžio medaus kaina išauga du tris kartus, bet paklausa didelė.

Bičių šeimų skaičius (vnt.) pagal apskritis

                            2010 m.    2011 m.

Alytaus                   4774     5635
Kauno                  13 327    12 399
Klaipėdos              5414      5193
Marijampolės         7190     6866
Panevėžio           15 699    14 340
Šiaulių                 10 229     9342
Tauragės                7651     7214
Telšių                     4608     5076
Utenos                14 037     12 011
Vilniaus               19 694     15 892

Iš viso:           102 623    93 968

Šaltinis: Statistikos departamentas

Lietuvoje dažniausiai pasitaikančios medaus rūšys:

    * Liepų medus. Laikomas vienu vertingiausių. Šviesus, skystas būna skaidrus. Aitroko skonio su liepų kvapu. Susikristalizavęs būna kietas ir įgauna gelsvą spalvą.

    * Rapsų medus. Baltas arba šviesiai gelsvas, silpno malonaus kvapo. Greitai kristalizuojasi smulkiais kristalais.

    *  Kiaulpienių medus. Aukso spalvos, kartoko skonio, labai kvapnus.

    * Grikių medus. Tamsiai geltonos ar net rusvos spalvos. Aštraus kvapo ir skonio. Turi daugiau už kitus geležies junginių. Susikristalizavęs būna minkštas.

    * Dobilų medus. Šviesiai gelsvas, beveik baltas, švelnaus malonaus skonio. Susikristalizuoja smulkiomis kruopelėmis ir įgauna beveik baltą spalvą.

    * Viržių medus. Raudonai rudas, turi viržių kvapą, aštrus, karstelėjęs. Skonis panašus į grikių. Turi daug mineralinių medžiagų. Ilgai nesikristalizuoja.

    * Pievų medus. Surinktas iš daugelio augalų žiedų. Malonaus skonio, geltonas arba gelsvai rusvas. Jame yra daug aromatinių medžiagų.

    * Lipčiaus medus. Surinktas iš amarų išskyrų, skiriasi nuo žiedų medaus. Tamsus, tirštokas, aštraus skonio.  Dažniausiai ilgai nesikristalizuoja. Jame daugiau dekstrinų, mineralinių medžiagų, sacharozės, kalio ir natrio druskų.

         Parengta pagal dienraštį "Respublika"